Alopecija

 

Plikimas (alopecija) yra dažna problema, kurią patiria iki 50 % vyrų ir moterų per gyvenimą (1). Didžiausią susirūpinimą pacientams kelia kosmetinis defektas, kai plaukai iškrenta palikdami nuplikusią zoną (židininė alopecija) ar difuziškai dėl dominuojančio plaukų plonėjimo, slinkimo. Židininis plaukų pažeidimas skirstomas į randėjantį (retas) ir nerandėjantį. Pastarasis dažniausiai sąlygotas tinea capitis ar alopecia areata,taip pat esant plaukų pažeidimui dėl socialinių, kultūrinių, kosmetinių manipuliacijų ir trichotilomanijai (psichinis kompulsinis sutrikimas, kai nuolat pešiojami plaukai). Randėjanti alopecija pasitaiko žymiai rečiau ir  gali turėti labai daug priežasčių, viena iš jų- diskoidinė raudonoji vilkligė. Difuzinį plaukų slinkimą sąlygoja plaukų plonėjimas dėl telogen effluvium ar vyrų ir moterų androgeninė alopecija.

 Androgeninė alopecija – tai plikimas, atsirandantis dėl paveldėtos plaukų folikulų savybės neįprastai reaguoti į normalų kraujyje esančių vyriškų lytinių hormonų (androgenų) kiekį.

Moterims androgeninė alopecija dažniausiai atsiranda kaktinėje ir centrinėje skalpo zonose. Alopecijos dažnumas ir intensyvumas didėja su moters amžiumi (2). Buvo atliktos dvi studijos su Kaukazietėmis moterimis Jungtinėje Karalystėje ir JAV. Išvados parodė, kad alopecija paplitusi 3-6 % tarp moterų iki 30 metų amžiaus ir 29-42 % tarp sulaukusių 70 ir daugiau metų (3,4). Paplitimas mažesnis tarp rytiečių moterų lyginant su europietėmis (5).

Vyrų androgeninė alopecija (VAA) paplitusi visose populiacijose, daugiausiai tarp kaukaziečių, siekia apie 80 % septyniasdešimtmečių ir vyresnių (2,6). 50 – 60 % kaukaziečių 70 metų amžiaus vyrų yra nuplikę (6,7).  Pagrindiniai ankstyvieji VAA požymiai yra plaukų praretėjimas kaktos linijoje ir smilkiniuose, dažniausiai atsiranda dar paauglystėje. Intensyvus plaukų retėjimas kaktos zonoje ir/ar viršugalvyje gali trumpam  progresuoti lytiškai subrendus, nors daugeliui vyrų pradžia vėlesnė.

Normaliai plaukai paauga apie 0,33 mm (15 cm per metus), išslenka apie 100 plaukų per dieną, daugiausiai trenkant plaukus (8). Kiekvienas folikulas augdamas pereina 3 fazes- anageno, katageno, telogeno. Apie 85-90 % skalpo folikulų yra plaukų augimo- anageno fazėje, folikulai šioje stadijoje išlieka maždaug trejus metus (svyruoja tarp 2-6 metų) (8). Tarpinėje, katageno- folikulo regresijos fazėje paprastai būna tik 2-3 % plaukų. Toliau seka telogeno fazė, per kurią folikulai „ilsisi“, trunka apie 3 mėnesius. Po šio laikotarpio neaktyvus ar negyvas plaukas iškrenta (9). Toliau ciklas kartojasi.

Vyrų androgeninė alopecija (VAA) susijusi su plauko folikulo citoplazmos androgeninio receptoriaus (AR) aktyvacija. Patį receptorių veikia tiek testosteronas tiek dihidrotestosteronas, tačiau pastarasis yra net 5 kartus aktyvesnis ir vaidina pagrindinį vaidmenį VAA atsiradime (10). Testosteronas veikiant 5α- reduktazei verčiamas į dihidrotestosteroną, o pastarasis- į estrogeną, veikiant citochromo P450 aromatazei (11). 5α- reduktazė turi 2 izoformas, kurios buvo išskirtos ir ištirtos. Antro tipo izoforma rasta odos plauko folikule, šio izoenzimo slopinimu pagrįstas alopecijos gydymas finasteridu. (12).

Moterų androgeninės alopecijos patogenezė yra mažiau aiški, nes moterys turi mažiau cirkuliuojančių androgenų, mažiau AR skalpo odoje, mažesnę 5α- reduktazės ir  aromatazės koncentraciją.

Dažniausios alopecijos priežastys:

  1. Vaistai (heparinas, orfarinas, propranololis/ metoprololis, kaptoprilis/ enalaprilis, alopurinolis, boro r., fenitoinas, glibenklamidas, amfetaminas, levadopa, bromokriptinas, interferonas, ličio preparatai, anaboliniai steroidai, peroraliniai kontaceptikai irk t.)
  2. Telogen effluvium
  3. Telogen gravidarum
  4. Ankstyva androgenetinė alopecija
  5. Išplitusi židininė alopecija
  6. Randinė alopecija
  7. Radioterapija
  8. Geležies stokos anemija
  9. Badavimas, malabsorbcija
  10. Skydliaukės hipo ar hiperfunkcija
  11. Letinis inkstų ir kepenų nepakankamumas
  12. Sifilis
  13. Sisteminė raudonoji vilkligė
  14. Onkologinės ligos.

 

DIAGNOSTIKA

Anamnezė. Svarbus paciento amžius, lytis, alopecijos atsiradimo laikas, trukmė (lėtinis ar intermituojantis procesas), šeimyninė anamnezė (ligos, plaukų pažeidimas). Androgeninė alopecija įtariama, kai pacientai skundžiasi seniai besitęsiančiu, lėtai progresuojančiu plaukų slinkimu ar plonėjimu, taip pat niežėjimu ar skausminga, jautria skalpo oda (trichodynia). Svarbu išsiaiškinti apie kitas paciento ligas- geležies stokos anemiją, sistemines jungiamojo audinio ligas, skydliaukės patologiją. Alerginės kontaktinės odos ligos anamnezėje svarbios gydymo taktikos parinkimui. Įtakos androgeninei alopecijai atsirasti turi valgymo įpročiai (badavimas, dietos), vartojami vaistai, plaukų formavimo įpročiai (mechaninis ar cheminis pažeidimas), darbo ir namų aplinka (radiacija, rūkymas.).

Objektyvus ištyrimas.

Plaukų apžiūros metu lyginamos kaktos, smilkinių, viršugalvio sritys. Kliniškai plaukų pažeidimo zonos vertinamos taip:

 F, frontal; M, mid; T, temporal; V, vertex (13,14).

 

 

Vyrams androgeninė alopecija dažniausiai atsiranda smilkinių ir viršugalvio srityse:

  vyriško tipo nuplikimo Hamilton–Norwood klasifikacija (15).

 

Moterų androgeninė alopecija vertinama trimis skirtingomis skalėmis:

  1. Išplitęs plaukų retėjimas katos ir viršugalvio linijoje. Naudojamos 2 skalės: Liudvigo trijų tipų skalė ir penkių tipų Sinklero skalė.

Ludwig skalė (3-point) (13,16).

Sinclair skalė (5-point) for grading of female pattern hair loss (drawing by Lucas Tosti based on the Sinclair scale published in Gan and Sinclair) (17,18).

  2. Plaukų išplonėjimas centrinėje ir katinėje skalpo dalyse:

 Olsen skalė: Christmas tree pattern in female pattern hair loss (13,14)

  3. Smilkinių srities alopecija (Hamilton- Norwood klasifikacija)

 

Veido ir kūno plaukų apžiūra.  Antakių ar blakstienų alopecija asocijuota su židinine ar randėjančia fibrozine alopecija. Padidėjęs plaukuotumas sietinas su etnine hipertrichoze ar medikamentų asocijuota hipertrichoze, hirsutizmu. Hiperandrogenizmo požymiai- aknė, seborėja, nutukimas.

Nagai esant androgeninei alopecijai pažeidžiami retai.

TYRIMAI

  1. Laboratoriniai- hemoglobinas, feritinas (atmesti anemiją), TTH (dėl skydliaukės patologijos.).
  2.  Pacientės moterys turi būti ištirtos ginekologo dėl hormonų disbalanso (esant hormonams jautriems navikams), menstruacijų ciklo (reguliarus/ nereguliarus), menopauzės, amenorėjos, vartojamų peroralinių kontraceptikų ar pakaitinės hormonų terapijos, nevaisingumo, hiperandrogenizmo, policistinio kiaušidžių sindromo (19,20).
  3.  Endokrinologo, dermatologo konsultacija atmesti ligoms, galinčioms įtakoti alopeciją.
  4. Plaukų ištraukimo testas nėra standartizuotas ir priklauso nuo tyrėjo kompetencijos, plauko augimo fazės, svarbus diagnozuojant telogen effluvium ar židininę alopeciją.
  5. Dermoskopuojant androgeninės alopecijos pažeistus plaukus stebimi nevienodo storio, daugiau ploni plaukai.
  6. Skaitmeninė automatinė plaukų tankio, anageno/telogeno plaukų skaičiavimo sistema (Fototrichograma/Trichoskenas) naudojama ilgalaikiam testavimui.
  7. Trichograma
  8. Biopsija

 

GYDYMAS

  1. Išaiškinti alopecijos priežastis ir jas pašalinti.
  2. Nuo androgenų nepriklausomi medikamentai (Minoksidilis 2 % ir 5 %)
  3. Nuo androgenų priklausomi medikamentai (finasteridas, ciproterono acetatas, spironolaktonas, Flutamidas)

Minoksidilis pradėtas vartoti 1970 m. kaip vaistas arterinei hipertenzijai gydyti. Vienas iš pašalinių efektų buvo hipertrichozė (padidėjęs plaukuotumas), todėl  sukurta vietiškai naudojama vaisto forma androgeninei alopecijai gydyti. 2 % koncentracijos produktas pradėtas naudoti 1986 m. JAV, o 1993 m. rinkoje atsirado 5 % minoksidilis.

Minoksidilis veikia plauko folikulo brendimo fazes- sutrumpinama telogeno ir prailginama anageno fazė. Yra keletas klinikinių studijų, studijų su gyvūnais ir in vitro, kad minoksidilis veikia kalio kanalus ląstelėje, taip skatindamas plauko augimą (24). Tikslus mechanizmo išaiškinimas reikalauja detalesnių tyrimų. Naudojamas 2 % (moterims) ir 5 % (vyrams) minoksidilis. 2 % minoksidilis yra vienintelis JAV Maisto ir Vaistų Tarnybos patvirtintas preparatas moterų virš 18 metų amžiaus androgeninei alopecijai gydyti.

 Klinikinės studijos su minoksidiliu rodo teigiamą efektą plaukų slinkimo sumažėjimui ir suaktyvėjusiam augimui. Dvi studijos su vietiškai naudojamu minoksidiliu vyrų androgeninei alopecijai gydyti davė teigiamą rezultatą- plaukų augimas suaktyvėjo per 12-16 savaičių (1,21). Yra studijų įrodančių minoksidilio poveikį plauko diametro padidėjimui (22). Studijoje 2002 metais lyginant 2 % ir 5 % koncentracijos minoksidilį naudojant moterims 48 savaites, nežymiai nereikšmingai efektyvesnis pasirodė 5 % preparatas (21). Tačiau moterims nerekomenduojamas 5 % koncentracijos tirpalas dėl galimo padidėjusio kitų kūno vietų plaukuotumo. Vietiškai naudojamas minoksidilis derinyje su peroraliniu finasteridu patvirtintas JAV-ose vyrų vyresnių nei 18 metų androgeninei alopecijai gydyti. Studijomis įrodytas šio derinio pranašumas lyginant su monoterapija minoksidiliu (25,26), bet šis androgeninės alopecijos gydymas Lietuvoje netaikomas.

Paprastai  1 ml preparato užtepamas ant sausos skalpo odos 2 kartus per dieną. Svarbu įspėti pacientą, kad 2-8 naudojimo savaitę gali pagausėti plaukų slinkimas, tačiau jis savaime regresuoja kai prasideda anageno fazė, todėl svarbu gydymo per šį laikotarpį nenutraukti. Galimi pašaliniai poveikiai- skalpo odos išsausėjimas, pleiskanojimas, niežėjimas, paraudimas, padidėjęs kaktos ir skruostų odos plaukuotumas, nutraukus medikamento vartojimą, minėti požymiai regresuoja per 4 savaites. Įrodyta, kad daugelis skalpo odos iritacijos atvejų (82 %) susiję su kontaktiniu dermatitu propilenglikoliui, kuris įeina į preparato sudėtį, bet ne su pačiu minoksidiliu (23). Minoksidilį rekomenduojama naudoti bent 12 mėnesių, norint gauti geresnį rezultatą.

Minoksidilio  5% odos tirpalą draudžiama vartoti jaunesniems kaip 18 ir vyresniems kaip 65 metų asmenims. Prieš skiriant vartoti minoksidilį , reikia įsitikinti, kad paciento galvos oda sveika. Pacientams su galvos odos dermatoze preparatas gali rezorbuotis po oda ir sukelti pašalinių reakcijų. Vartojant preparatą reikia saugotis, kad preparato nepatektų į akis, jei taip atsitiktų, reikia kruopščiai nuplauti dideliu vandens kiekiu. Pacientams, kurie sirgo širdies ir kraujagyslių ligomis, minoksidilį reikia vartoti ypač atsargiai dėl galimo sisteminio preparato poveikio. Kartu vartojant kraujagysles plečiančių ar kraujo spaudimą mažinančių vaistų (pvz., guanetidino ar jo derivatų), gali pasireikšti ortostatinė hipotenzija.

Minoksidilio negalima vartoti kartu su kitais vietinio poveikio preparatais (pvz.: kortikosteroidais, retinoidais ar tepalais) dėl galimo jų rezorbcijos padidėjimo.

 

Klinikinių duomenų apie minoksidilio vartojimą nėštumo metu nėra. Tyrimai su gyvūnais tiesioginio ar netiesioginio kenksmingo poveikio nėštumo eigai, embriono ar vaisiaus vystymuisi, gimdymui ar postnataliniam vystymuisi neparodė. Minoksidilio nėštumo metu vartoti negalima.

Kadangi minoksidilis patenka į motinos pieną, žindyvėms jo vartoti negalima.

Poveikio gebėjimui vairuoti ir valdyti mechanizmus tyrimų neatlikta. Vairuoti ir valdyti mechanizmus galima tik įsitikinus, kad preparatas gerai toleruojamas.

Nepageidaujamas poveikis: dažnai alerginis kontaktinis dermatitas , retai: hipertrichozė, niežulys, odos sudirgimas, išsausėjimas, niežėjimas, alopecija, plaukų pakitimai, odos eksfoliacija, uždegimas, periferinė edema,  galvos skausmas, parestezija, migrenos pasunkėjimas, tachikardija, hipotenzija.

 

 

 

 

LITERATŪRA

  1. Price VH. Treatment of hair loss. N Eng J Med. 1999; 341(13):964-973
  2. Gan DCC, Sinclair RD. Prevalence of male and female pattern hair loss in Maryborough. J Investig Dermatol Symp Proc 2005; 10:184–9
  3. Birch MP, Messenger JF, Messenger AG. Hair density, hair diameter and the prevalence of female pattern hair loss. Br J Dermatol 2001; 144:297–304.
  4.  Norwood OT. Incidence of female androgenetic alopecia (femalepattern alopecia).Dermatol Surg 2001; 27:53–4
  5. Paik JH, Yoon JB, Sim WY et al. The prevalence and types of androgenetic alopecia in Korean men and women. Br J Dermatol 2001; 145:95–9
  6. Olsen EA, Messenger AG, Shapiro J et al. Evaluation and treatment of male and female pattern hair loss. J Am Acad Dermatol 2005; 52:301–11
  7. Messenger A. Androgenetic alopecia in men. In: Hair Growth and Disorders (Blume-Peytavi U, Tosti A, Whiting DA, Trüeb RM, eds). Berlin, Heidelberg: Springer Verlag, 2008; 159–70
  8. Sperling LC, Mezebish DS. Hair diseases. Med Clin North Am 1998;82: 1155-69
  9. Habif TP. Clinical dermatology: a color guide to diagnosis and therapy. 3d ed. St. Louis: Mosby, 1996
  10. Grino et al 1990
  11. Sawaya and Price 1997
  12. Kaufman et al 1998
  13. Olsen EA. Female pattern hair loss. In: Hair Growth and Disorders (Blume-Peytavi U, Tosti A, Whiting DA, Trüeb RM, eds). Berlin, Heidelberg: Springer Verlag, 2008; 171–86.
  14. Olsen EA. Current and novel methods for assessing efficacy of hair growth promoters in pattern hair loss. J Am Acad Dermatol 2003; 48:253–62.
  15. Norwood OT. Male pattern baldness: classification and incidence. South Med J 1975; 68:1359–65
  16. Olsen EA. Female pattern hair loss. J Am Acad Dermatol 2001; 45 (Suppl. 3):S70–80.
  17. Ludwig E. Classification of the types of androgenetic alopecia (common baldness) occurring in the female sex. Br J Dermatol 1977; 97:247–54
  18. Sinclair R, Jolley D, Mallari R et al. The reliability of horizontally sectioned scalp biopsies in the diagnosis of chronic diffuse telogen hair loss in women. J Am Acad Dermatol 2004; 51:189–99
  19. Azziz R, Carmina E, Dewailly D et al.; Task Force on the Phenotype of the Polycystic Ovary Syndrome of the Androgen Excess and PCOS Society. The Androgen Excess and PCOS Society criteria for the polycystic ovary syndrome: the complete task force report. Fertil Steril 2009; 91:456–88.
  20. Mason H, Colao A, Blume-Peytavi U et al. Polycystic ovary syndrome (PCOS) trilogy: a translational and clinical review. Clin Endocrinol 2008; 69:831–44
  21. Olsen EA, Dunlap FE, Funicella T et al. A randomized clinical trial of 5% topical minoxidil versus 2% topical minoxidil and placebo in the treatment of androgenetic alopecia in men. J Am Acad Dermatol 2002; 47: 377-85.
  22. Abell E. Histologic response to topically applied minoxidil in male-pattern alopecia. Clin Dermatol 1988; 6: 191-4
  23. Leffek and Herrick 2006
  24. A.G. Messenger AG;  Rundegren J. Minoxidil: Mechanisms of Action on Hair Growth. The British Journal of Dermatology. 2004 150(2)
  25. Khandpur S, Suman M, Reddy BS. Comparative efficancy of various treatment regiments for androgenic alopecia in men. J Dermatol. 2009;29(8):489-498.
  26. Diani AR, Mulholland MJ, Shull KL, et al. Hair growth effects of oral administration of finasteride, a steroid 5 alpha-reductase inhibitor, alone and in combination with topical minoxidil in the balding stumptail macaque. J Clin Endocrinol Metab. 1992;74(2):345-350.

 

 

Aukštos technologijos
ir inovacijos
Jūsų odai!

Plačiau!

Veiksminga
pagalba Jūsų
plaukams!

Plačiau!

REAKCIJA
Į VAISTĄ

Plačiau!